Kovo 20d.

Kartais taip nusibosta būt nedrąsia, o per save perlipt negaliu.

Pažadu, kad viskas bus kitaip, bet kai ateina laikas veikti stoviu nuleidus galvą ir nieko nesakau, nors turėčiau.

Galbūt būdama drąsesnė greičiau pasiekčiau savo laimę? Bet, kas jeigu aš nebūsiu savimi? Stengsiuos būt tokia kokia neesu?

Aš, nebūsiu aš. O su laiku ir vėl tapčiau savimi. 

Ir vėl nieko nekeičiu. Tiesiog gyvenu. Tikėdama, kad viskas bus gerai.

Apkabink mane ir nieko nesakyk. Man ir to užtenka, kad  nusišypsočiau ir bent akimirką pasijusčiau laiminga. 

 

Kovo 19d.

Mano pavasarišką nuotaiką sujaukė ryte pažvelgus pro langą pamatytas sniegas.

Truputį prasiblaškiau lauke, tačiau, tokiu oru nėra nei nuotaikos, nei didelio noro.

Gražinkit man pavasarį, saulės spindulius ir šypseną veide!

Kovo 18d.

Turbūt turėčiau sakyti, kad šiandien nuotaika puiki.
Iš esmės taip ir yra. Daug juoko, nors kelis kartus juokiausi tikrai ne vietoj ir nelaiku. 
Nuostabus oras. Ir labai mažytis liudesiukas, dėl, to kad ir vėl tūnau namuose.
Viena draugė serga, kita negali atvažiuoti.
Po kelionės aš privalau aplankyti drauges, pažadu.

Kovo 17d.

Gyvenu mažais pavasario džiaugsmais.
Kai saulės spinduliai mane ištempia į lauką.
Gyvenu laukimu. Laukiu kiek šiltesnio pavasario, laukiu kelionės.
Nesvarbu kas buvo šiandien, nesvarbu kas bus rytoj. Šiandien gyvenu pavasariu, gyvenu laukimu. Tiesiog gyvenu.